Nerasi pasaulyje žmogaus, kuris nebūtų kada nors miegodamas ką nors sapnavęs. O yra tokių žmonių, kurie kasnakt sapnuoja ir per naktį net po keletą sapnų susapnuoja. Kadangi sapnavime  ir sapno esmėje kažin kas tokio nepaprasto, neaiškaus ir slėpiningo apsireiškia, tai jau giliausioje senovėje, senovės mokslinčiai daug reikšmės duodavo sapnams ir iš sapnų spėjimo didelį pelną ir naudą turėdavo.

Senovės mokslinčiai sakydavo, kad sapnas, tai esąs žmogaus miego draugas, nes kaip tik žmogus užsnūsta, tuoj prie jo sapnas prikimba; o kada jau žmogus giliu miegu užmiega, tada sapnuoja visokius būtus ir nebūtus dalykus,   kuriuos  mato,  girdi,  daro  ir  pergyvena.
Sapnai apsireiškia ir veikia žmogaus galvos smegenyse, kuriose pats žmogaus pajautimas glūdi. Bet sapnai darbuojasi žmogaus smegenyse tik tada, kada smegenys ilsisi, kada žmogus miega, kada jų neliečia jokie gyvenimo veiksmai: nei džiaugsmai, nei kentėjimai, nei smagumai ar nemalonumai.

Žmones  yra   nevienodi,   taip   ir  sapnai – nevienodi.
Kada  žmonės yra sveiko gyvenimo būdo – sapnuoja apie žaislus, linksmybes, apie meilę, moteris, apie daržus, gėles ir t. t. Žmonės pikti, nedori, liguisti sapnuoja apie barnius, muštynes,- peštynes, apie visokias nelaimes ir nemalonumus. Žmonės melancholiški sapnuoja apie tamsybes, išgąsčius, bėgimus tamsiose naktyse,  visokias šmėklas ir baisenybes. Žmonės  duslūs sapnuoja – upes, ežerus, jūras, laivais  plaukimus,  skraidymus  ir  šiaip visokius  priepuolius.
Žmonės maišyto temperamento sapnuoja tykius, smagius sapnus, sapnuodami nepavargsta.